Archyvas

Pripažinimo link - Kvartetui naujų narių nereikia
Publikacija: 2004 Gegužės 28

dienraštis KLAIPĖDA
ARNOLDAS REMEIKA

Nors grupės „Cappella‘a“ istorija prasidėjo tik prieš metus, vokalistai Aušra, Rasa Veretenčevienė (sceninis pseudonimas - Rasa Serra), Kristina ir Mindaugas turi nemažai solinės patirties ir skambių titulų.

Artėjančiame 11-ame Klaipėdos pilies džiazo festivalyje pasirodys ne tik tituluoti svečiai iš užsienio, bet ir vietiniai atlikėjai. Šiemetiniame festivalyje solinę programą atliks debiutuojantis kvartetas „Cappella‘a“, tačiau visi keturi jo solistai gali pasigirti asmeniniais apdovanojimais bei profesionalų pripažinimu. Tik praėjusių metų balandį įkurtas kolektyvas jau spėjo pasirodyti tokiuose rimtuose respublikinio masto renginiuose, kaip „Klasikos diversijos“ bei Rositos Čivilytės gyvo garso koncerte. Klaipėdos universiteto Menų fakultete studijas tęsiantys arba baigę dainininkai „Lieptui“ tvirtino, kad naujų narių priimti jie neketina, tačiau labai norėtų savo kelyje sutikti į meną pinigų investuoti nepabūgsiantį profesionalų vadybininką.

Pasirodymų metu improvizuojantys ir dėl šios priežasties pop-scenoje itin paplitusios fonogramos nemėgstantys vokalistai neslėpė, kad kartais, o ypač dalyvaujant televizijos filmavimuose, gyvas garsas tik sugadina visą įspūdį. Anot „Cappella‘a“ narių, Lietuvoje daugelis renginių organizuojama išties neprofesionaliai. Pačius atlikėjus galima vadinti profesionalais, mat visi jie turi muzikinį išsilavinimą ir yra laimėję įspūdingų titulų ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Menų fakulteto Džiazo katedros absolventė ir grupės sumanytoja Aušra Smičiūtė, tos pačios katedros antrakursė Kristina Jatautaitė bei penkto kurso studentė Rasa Veretenčevienė (sceninis pseudonimas Rasa Serra) ir dainavimo studijas baigęs, kolegų „žmogumi orkestru“ vadinamas Mindaugas Putna „Lieptui“ sakė, kad solinės karjeros nė vienas iš jų kol kas pradėti nežada.

- Kiekvienas atskirai turite skambių titulų. Ar dar nesusimąstėte apie solinės karjeros pradžią?

- Pavienių solistų yra labai daug, o kad keli laikytųsi kartu – tikra retenybė. Kiekvienas mūsų dalyvauja atskiruose projektuose, kuriuose solinės karjeros poreikį galima iš dalies patenkinti. Erdvė individualioms ambicijoms išreikšti tikrai egzistuoja.

- O kokie jūsų kolektyvo pasiekimai?

- Per vienus grupės įtemptos veiklos metus buvome pakviesti dalyvauti „Klasikos diversijose“, akompanavome Rositai Čivilytei ir Birutei Petrikytei jų solinių koncertų metu. Praėjusiais metais sukūrėme ir įrašėme laidos „Būk artistas“ finalinę dainą.

- Džiazo festivalis jums turbūt yra didesnė šventė nei Kalėdos. Ar neklystu?

- Be abejo, juk tai – Klaipėdos pilies festivalis, o mes esame klaipėdiečiai. Šis festivalis suteikia unikalią progą pamatyti tuos atlikėjus, kuriuos vargu kur nors kitur ar pamatytumėm. Šiemet patys ruošiame atskirą programą. Mums tai bus debiutinis festivalis, nes 2003-aisiais kaip grupė nedalyvavome.

- Ar populiarias dainas atliekate todėl, kad Lietuvoje yra sunkoka pragyventi iš daugiausiai muzikos gurmanams skirto džiazo?

- Turime pataikauti ir publikai. Galima rasti kompromisą – dainuoti ir jai, ir sau. Mūsų atliekamas „popsas“ nėra eilinis, nes pasirenkame tik tas dainas, kurias mums yra malonu atlikti. Daug improvizuojame. Net dainuodami su S.Donskovu, jautėmės labai puikiai.

- Ar visada dainuojate gyvai?

- Šiaip visada, bet kartais nutinka, kad geriau yra dainuoti pagal fonogramą. Turime omenyje televiziją, nes dainuojant salėje skamba švariai, o žiūrovai prie televizorių ekranų kraupsta. Kartais atvykę į filmavimą matome, kad dirba prastai nusiteikę žmonės, aparatūra ne pati geriausia. Turėjome keletą pasirodymų televizijoje, po kurių nusprendėme atsisakyti gyvo garso. Visais kitais atvejais dainuojame tik gyvai. Be to, mums pagal fonogramą dainuoti yra sunku, nes kiekvieną kartą vis norisi improvizuoti, dainuoti kitaip, o reikia kūrinį atlikti tiksliai, kad pataikytum į įrašą.

- Ar galima teigti, kad jūsų pagrindinis turtas – balsas? Gal ir be jo galima sėkmingai padaryti karjerą muzikos versle?

- Šou verslo kuluaruose visi puikiai žino, kad dabar vadybininkai neima talentingų ir balsingų atlikėjų, kad pastarieji vėliau nepradėtų reikšti pretenzijų, bandyti išsivaduoti. Gerbėjai to nežino, bet tokie atlikėjai atidirba kiekvieną sutarties punktą iki paskutinio prakaito lašo.

- Gal todėl ir neturite vadybininko?

- Norėtume jį turėti, nes galėtume daugiau laiko skirti kūrybai, o ne organizaciniams darbams. Be to, vadybininkas reikalingas ir tam, kad galėtų mus pateikti kaip gerą prekę. Patiems eiti ir aiškinti, kad esame labiausiai tinkami, yra mažų mažiausiai keista. Žmonės gali pamanyti, kad per daug gerai apie save galvojame.

- Gal ateityje planuojate pagausinti savo gretas, juk – kur keturi, ten ir penki ar šeši?

- Mums naujų narių tiesiog nereikia. Puikiai susitvarkome ir su keturiais balsais. Nepatikėsi, bet Lietuvoje yra problema rasti koncertui keturis mikrofonus. Kartais duoda du belaidžius ir du su laidais – toks keistas organizatorių kompromisas. Rengėjai jau dabar patiria šoką pamatę mus keturis, o ką jau sakyti apie didesnį narių skaičių? Be to, balso diapazono atžvilgiu mums nieko netrūksta. Merginos išdainuoja ir žemesnius akordus, todėl dar vieno vyro mums nereikia. Mūsų tembrai taip pat skirtingi. Žodžiu, kiekvienas turime savo „perliuką“.