Archyvas

ARNOLDAS REMEIKA

Gimtojo Alytaus nepamirštanti Serra jau kurį laiką jaučiasi tikra klaipėdietė, o žmonėms prisistato kaip „klaipėdietė dzūkė“. Prieš septynerius metus į Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Liaudies muzikos katedrą laimės ieškoti atvykusi alytiškė Serra uostamiestyje užsiliko ilgiau nei planavo, už trijų šimtų kilometrų palikusi šeimą, akordeoną ir tėvų duotą Rasos vardą.

Šiais metais džiazo muzikos studijas baigsianti jauna atlikėja liaudies dainavimo tvirtina nepamiršianti. Klaipėdos technomuzikos diktatorių grupės EXEM naujausiame albume skambės trys kompozicijos su Serros atliekamomis vokalinėmis partijomis.

Tačiau šiuo metu jos prioritetai – džiazas bei autentiškų liaudies dainų kompaktinė plokštelė, kurią unikalaus balso savininkė planuoja išleisti jau šiais metais.
Net trylika metų grojusi akordeonu, Serra su šiuo visiškai ne- moterišku instrumentu išsiskyrė tik studijuodama antrame Klaipėdos universiteto kurse. „Kai pabandžiau dainuoti bare, draugai liepė mesti akordeoną ir griebtis mikrofono.
Iki tol dainuoti man visiškai nepatikdavo“, - prisimena dainininkė, kuri neslepia, kad su akordeonu susieti gyvenimą jai būtų buvę labai sudėtinga. „Instrumentalistai ypač kenčia nuo scenos baimės, todėl nusprendžiau daryti tai, ką, kritikų nuomone, sugebu geriausiai – dainuoti“, - pasakoja Serra. Daug metų šokusią mergaitę tėvai nusprendė atiduoti į muzikos mokyklą, mat, jų nuomone, ji buvusi be galo muzikali ir gabi. Klube, ruošdavusiame akordeonistus, Serra ilgai neužsibuvo, nes dėstytojas iškart pamatė mergaitės gabumus ir patarė tėvams leisti ją į muzikos mokyklą. Taip šešiolikmetė būsimoji dainininkė atsidūrė iškart antrame muzikos mokyklos kurse, o baigė ją neįtikėtinai greitai – vos per trejus metus, nors kiti paaugliai mokslams sugaišdavo penkerius. Vėliau Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje studijavusi Serra vis dėlto nusprendė vykti į Klaipėdą, kuri ją visuomet traukė. „Už viską, ką pasiekiau, esu dėkinga uostamiesčiui. Nors dainuodavau nuo vaikystės, pasisekimo sulaukiau būtent Klaipėdoje“, - pasakoja atlikėja, džiaugdamasi galimybe džiazo muzikos mokytis pas Stepą Janušką. „Tai tikras stebuklas. Net gaila baigti mokslus, nes reikės skirtis su taip pamėgtu nuostabiu dėstytoju“, - tęsia Serra, spėliodama, kada gi ji galės su dėstytoju sudainuoti duetu.

Balso neužtenka

Šiuo metu daugiausiai džiazuojančiai Serrai įrodyti publikai, kad ji yra verta dainininkės vardo, buvo ypač sunku. „Kad prasimuštum, vien balso neužtenka, juk Lietuvoje neretai svarbiausią vaidmenį atlieka pinigai, protekcijos, ryšiai. Be to, džiazo dainininkams yra sunkiau įsitvirtinti, mat tokiai muzikai ypatingos paklausos nėra, todėl rinka yra be galo maža“, - tvirtina atlikėja, kuri neatsisako dainuoti ir popso, nors jam kelia aukštus reikalavimus. Serra neslepia, kad daugelis Lietuvos popso atlikėjų uždirba gerai, tačiau dainuoja banalybes. „Aš galėčiau dainuoti ir popsines dainas, tik tekstus ir aranžuotes turėtų daryti talentingi autoriai“, - pasakoja Serra, paskutiniu metu ypač susižavėjusi neofolkloru. Neretai ją galima išvysti tarp neofolklorinių projektų atlikėjų, o 1999-aisiais ji dalyvavo tarptautinėje Baltijos šalių studentų dainų ir šokių šventėje „Gaudeamus“ Vilniuje. Ir labai aukštu, ir labai žemu balsu dainuoti sugebanti atlikėja nuogąstauja, kad sveria vos keturiasdešimt septynis kilogramus. „Kuo daugiau sveri, tuo lengviau dainuoti. Mėgstu saldumynus ir kitus daugeliui dėl antsvorio problemų turinčių žmonių „mirtinus“ skanėstus, tačiau svorio priaugti vis nepavyksta“, - juokiasi Serra, ne kartą girdėjusi komplimentų dėl savo balso.

Lydi scenos baimė

Pačios Serros teigimu, kiekvienas atlikėjas dar turi būti ir artistas, sugebantis užvesti publiką ir nebijoti scenos. „Jaudulys išlieka visuomet, nors praktikos dėka įgijau didesnį pasitikėjimą savimi. Be to, prieš eidama į sceną, turiu pati sau patikti. Aš sau patinku ne visada, nors manau, kad žiūrovai salėje to nepastebi“, - nuolat ją lydinčią scenos baimę komentuoja Serra. Į didžiąją sceną netrukus išeiti planuojanti mergina pripažįsta, kad daugelis atlikėjų savo karjerą pradeda nuo mažų klausytojų auditorijų, dainuoja baruose bei restoranuose. „Tai yra ir praktika, ir pragyvenimo šaltinis. Dainavimas bare yra mano darbas, tačiau tuo pat metu bandau save ir kituose projektuose. Intriguojančių pasiūlymų niekad neatmetu“, - sako atlikėja, jau besiruošianti dalyvauti velykiniame folkloro muzikos renginyje. Kartu su kolektyvais „Alka“ bei „Doudy Jazz Band“ šiame projekte dalyvausianti Serra taps jungiamąja grandimi tarp folkloro ir džiazo, nes puikiai sugeba dainuoti abiem žanrais. Tačiau kol kas vienintelis atlikėjos pragyvenimo šaltinis – dainavimas restorane „Šikšnosparnio lizdas“. „Jaučiu, kad žmonės mane gerbia, dėkoja, dovanoja gėlių. Be abejo, būta ir negražių pasiūlymų, nors aš apie tokius atvejus iškart pasakau vyrui, o jis manimi pasitiki“, - tvirtina Serra, kurią iki šiol stebina atgyvenęs stereotipas neva baro dainininkės – lengvai prieinamos moterys. Tačiau atlikėja baro scenoje planuoja neužsibūti, todėl jau dabar ieško savęs įvairiuose projektuose. „Nebijau eksperimentuoti, nes atlikėjas turi būti universalus ir sugebėti prisitaikyti prie bet kokio stiliaus. Tačiau kiekvieno atlikėjo balsas turi tik jam būdingą atspalvį, todėl kai kada nors mano dainas išgirsite per radiją, tikrai atpažinsite“, - juokiasi Serra.